- vedinys
- vedinỹs sm. (3b) 1. daromas, padarytas ar susidaręs daiktas: Anglies vandenilių vedinių (darinių) sąveikos padarinys rš. ║ K.Būg, P.Jon, NdŽ, DŽ1, BVII107 lingv. sudarytas žodis, derivatas: Lietuvių kalboje kur kas labiau linkstama vartoti vedinius negu sudurtinius žodžius KlbIX121. Zietelos tarmėje didžiausią daiktavardinių vedinių grupę sudaro priesagų vediniai LKKXI147. ║ pasekmė: Savimonė atsiranda kartu su sąmone kaip jos vedinys rš. 2. Žd žr. vedėja 1: Prūde geriausiai žvejoti su vẽdiniu Pln. Vedinį užleida, užtrauka virvę, su lude važiuodamas tempa [žvejys] Trk. Sudaužo laives į krūvą ir iškela vedinį Trš. Virvyčia jau užtenkamai nuseko, galėsiam eiti su vẽdiniu pažvejoti Vkš. 3. irklas, vairas: Rūdelis – eldijos vedinys I. Prie tų priedėjau dar yrimo vedinį, kuris man tiek vargo atnešė, kiek ir pati valtis I.
Dictionary of the Lithuanian Language.